Naudingi pavasario augalai
Laukiniai augalai - nepamainomas, puikus maistas, ypač pavasarį. Jie auga trąšų ir herbicidų nepakenktame dirvožemyje, yra turtingi mikroelementais, vitaminais, fermentais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Juos galima naudoti labai įvairiai - smulkiai pjaustytus dėti į salotas, pagardinant įvairiais užpilais, naudoti gaminant troškinius ir sriubas, naudoti juos padažams ar kaip įdarus. Vertingos ir šviežių laukiniu augalų sultys, tik nereikia jų naudoti pernelyg daug. Be to, netinka ilgam "įsikabinti" į vieną kurį nors augalą - reikia gardžiuotis pagal gamtos sąlygas.
Kiekvienos augalinės žaliavos rinkimui yra savas laikas, kuris kasmet šiek tiek kinta, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų. Pvz., pumpurai renkami žiemą ir anksti pavasarį; lapai, žolė (antžeminė augalo dalis) dažniausiai pavasarį ir vasarą, augalo vegetacijos metu. Augalai žydi taip pat įvairiu laiku – štai šalpusnio žiedai renkami pavasarį, vos pradėję žydėti. Augalų šaknys ir šakniastiebiai paprastai kasamos rudenį arba anksti pavasarį. Reiktų rinkti tokį kiekį, kokį numatote sunaudoti iki sekančio sezono. Pernelyg ilgai laikomos žolelės praranda daug lakių ir vertingų medžiagų. Kiekvienam augalui ilgiausias rekomenduojamas laikymo terminas individualus.
Dilgėlė (Urtica dioica). Dar žinoma kaip juodnotrinė, dilgė, dilgynė, piktadilgė, notryna.
dilgele.jpgLietuvoje plačiausiai paplitusi daugiametė didžioji dilgėlė. Dilgėlė paplitusi visoje Lietuvoje, dažniausiai auga šiukšlynuose, patvoriuose, miškuose, upių pakrantėse, apleistuose soduose, pamiškėse ir krūmuose. Žydi liepos-spalio mėnesiais. Šis augalas išauga iki 60-150 centimetrų ar net 200 cm aukščio. Lapai ir stiebas apaugę smailiais ir aštriais dilginamaisiais ir paprastais plaukeliais. Dilginamajam plaukeliui palietus odą ir nulūžus, iš jo išsiskiria lašelis skruzdžių rūgšties, kuri ir nudegina odą. Skruzdžių rūgštis – tai lakus skystis, kuris džiovinant greitai išgaruoja. Jo nelieka ir verdant.
Dilgėlė žmogui ypač naudinga po žiemos, kada organizmui trūksta vitaminų. Tai vienas naudingiausių laukinių augalų. Dilgėlės lapuose yra 3,6 proc. riebalų, 22 – 30 proc. skaidulų, taip pat cukraus, skruzdžių, sviesto, acto rūgščių, taninų, 15 – 19 proc. mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, geležies, sieros, silicio, chloro), 0,6 proc. askorbo rūgšties, vitaminų B2, B3, K, E, karotino, 2 – 5 proc. chlorofilo. Dilgėlėse daug kalcio yra karbonato pavidalu, taigi jis nepavojingas inkstams vartojant didelėmis dozėmis. Dilginamuosiuose dilgėlės plaukeliuose yra lakaus beazotinio toksino, skruzdžių rūgšties, riebiųjų rūgščių, sėklose – apie 32 proc. riebalų.
Tinkamiausia dilgėlė – patį pavasarį, kai jos stiebeliai 10 – 15 cm aukščio. Tada ji nuskinama ar nupjaunama. Nupjauta dilgėlė keletą valandų apvytinamos (tuomet nebedilgo), tada nuskinami jų lapai. Vėliau, dilgėlėms senstelėjus, maistui skinami tik jų lapai. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje. Išdžiūvę lapai turi būti tamsiai žali, savito kvapo, kartoki.
Gerai nuplautos šviežios dilgėlės verdamas 5 min. truputyje vandens, išgriebiamos ir supjaustomos ar sumalamos. Gauta masė tinka sriuboms, troškiniams, pyragėlių įdarams, maltinukams, lietiniams, omletui, duonos tešlai ir t.t. Likęs nuoviras naudojamas sriubai ar tešlai. Dilgėlės lapus galima virinti meduje ir juo gydyti dusulį, acte virintų šaknų nuoviru, jei vargina slinkimas ar pleiskanos, skalaujami plaukai. Dilgėlės lapų užpilas taip pat stiprina plaukus – reikia 1 valgomą šaukštą džiovintų ir sutrintų lapų reikia užpilti stikline verdančio vandens ir, išplovus plaukus, skysčiu įtrinti galvos odą. Kadangi švieži dilgėlės lapai dirgina odą, jie būdavo naudojami kaip skausmą nukreipianti priemonė sergant radikulitu bei įvairiomis sąnarių ligomis. Dilgėlės vartoti negalima, jei padidėjęs kraujo krešėjimas arba jai yra alergija.
Topinambas arba bulvinė saulėgrąža (Helianthus tuberosus)
topinanbas.jpgAstrinių šeimos daugiametis 1,5 m aukščio augalas, truputį panašus į saulėgrąžą. Stiebas apaugęs plaukeliais, žiedynai geltoni, panašus į saulėgrąžų graižus, tik mažesni. Topinambai kilę iš Šiaurės Amerikos. Ten jie labai paplitę, mėgsta molingas dirvas, auga palei kelius ir paupiais. Norint tokį augalą auginti namie, jam reikėtų parinkti nuošalesnę vietą, nes paskui jį „iškraustyti“ bus sunku.
Žydi rugsėjo-spalio mėnesiais, sėklos paprastai nesubręsta. Po žeme sudaro trumpus stolonus, ant kurių galų formuojasi stiebagumbiai. Gumbų forma gana įvairi, akutės iškilos, vienas augalas jų gali išauginti net iki 30. Topinambo stiebagumbis vidutiniškai turi 11,7% inulino, 6,3% cukrų ir šiek tiek krakmolo. Topinambų gumbai paprastai kasami rugsėjo pabaigoje - spalį, tačiau dažnas juos kasa ir pavasarį, vos tik žemė atitirpsta.
topinambas.jpgPuikiai valo organizmą. Kasdien vartojant po 200 ml šviežių topinambų sulčių normalizuojasi širdies darbas, arterinis spaudimas, stiprėja širdies raumuo. Topinambuose daug vitamino C, todėl vartojant juos greičiau gyja žaizdos. Šia daržove gydomas ir vidurių užkietėjimas, be to, ji mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Žmonės, sergantys anemija, turėtų gerti šviežias topinambų sultis. Biologiškai aktyvios medžiagos, esančios šiuose augaluose, valo ir skystina kraują. Topinambuose yra daug mineralinių druskų, ypač kalio – ji iš organizmo pašalina nereikalingą skystį. Tie, kuriems tinsta rankos, kojos, turėtų gerti kuo daugiau šviežių šių gumbų sulčių. Makroelementų ir mikroelementų pusiausvyra topinambuose normalizuoja vandens ir druskų pusiausvyrą organizme, iš kraujagyslių pašalina druskų ir kitų nereikalingų medžiagų perteklių. Bulvinių saulėgrąžų gumbus rekomenduojama valgyti diabetikams, nes vietoje krakmolo jų gumbuose kaupiasi kitas angliavandenis inulinas.
Paprastoji pušis (Pinus sylvestris)
pusis.jpgGalbūt sunku patikėti, tačiau pušų spygliai – puikus vitaminų šaltinis. Per antrąjį pasaulinį karą jų vandenine ištrauka žmonės gydė skorbutą. Spygliuose yra daug askorbino rūgšties, rauginių medžiagų, eterinio aliejaus, alkaloidų, antocianų, mineralinių ir kt. medžiagų. Spyglių ekstraktas vartojamas gydomosioms vonioms, kurios ypač gerina sergančių nervų bei kraujagyslių ligomis savijautą. Pušų spyglių eterinis aliejus labai kvapus, jo spiritiniu tirpalu ligonių patalpose gaivinamas oras. Plaučių tuberkulioze sergantiems žmonėms patariama kuo daugiau laiko praleisti spygliuočių miškuose. Spygliai renkami žiemą, nuplaunami vandeniu ir iki vartojimo laikomi šaltoje patalpoje ant popieriaus.
Pušų pumpurai ne tik suteikia vitaminų, bet ir padeda kosint. Jie dezinfekuoja, slopina uždegimą. Pumpuruose yra iki 1,5 proc. eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, pinicikrino (kuris suteikia kartų skonį), sakų. Galima vartoti kaip arbatą, užpilą ar sirupą. Pušų pumpurų preparatai slopina uždegimus, vartojami atsikosėjimui lengvinti, kvėpavimo takų ligoms gydyti, jie skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą. Liaudies medicinoje pušų pumpurų nuoviru gydoma bronchitas, reumatas. Iš pumpurų gaminamas užpilas ir nuoviras. Nuoviras gaminamas taip: 1 valgomasis šaukštas žaliavos užpilamas 200 ml vandens ir virinama 30 min. ant lėtos ugnies. Po to nukošiama. Geriama po 10 ml 2 – 3 kartus per dieną po valgio. Nuo kosulio padeda kvėpavimas tokio virinto preparato garais, tik tuomet nuoviras daromas koncentruotesnis – 2 žaliavos šaukštai 100 ml vandens.
Pumpurai renkami vasarį-kovą, iki balandžio, sausu oru, neišsiskleidę, brinkimo metu, miško kirtavietėse arba nuo 10 metų ir vyresnio amžiaus medžių apatinių ir šoninių šakų. Pjaunami su šakelės viršūnėle, bet ne ilgesne kaip 3 mm ilgio dalimi, ant kurios yra 5 - 6 pušų pumpurai. Džiovinama gerai vėdinamoje sausoje patalpoje. Išdžiūvusi žaliava turi būti rudai rožinės spalvos, dervos kvapo, kartaus skonio.
Pušų preparatų negalima vartoti turint aukštą spaudimą, alergiją pušims. Pušų preparatai nevartojami sergant inkstų ir kepenų ligomis.
Karpotasis beržas (Betula pendula) ir plaukuotasis beržas (Betula pubescens)
berzas.jpgPlaukuotasis beržas - medis nenusvirusiomis šakomis. Karpotasis beržas nuo plaukuotojo beržo skiriasi svyrančiomis šakomis ir suaižėjusia liemens tošimi. Vaistinei žaliavai naudojami beržų lapai ir pumpurai. Lapai skinami gegužę, pumpurai - vasarį- kovą. Beržų šakutės su neišsprogusiais pumpurais skinamos ir džiovinamos pavėsyje gerai vėdinamoje vietoje ne aukštesnėje kaip 25 laipsnių temperatūroje. Išdžiūvę pumpurai nubraukiami ar nukuliami nuo šakučių, pašalinamos priemaišos. Pumpurai turi būti 3- 7 milimetrų ilgio, 1,5- 3,0 milimetrų skersmens, rudi, balzamo kvapo, sutraukiančio skonio.
berzas2.jpgPumpurų nuovirą bei lapų antpilą gerai gerti sergantiesiems lėtiniu šlapimo pūslės uždegimu, ateroskleroze, reumatizmu, inkstų akmenlige, skrandžio opalige, širdies nepakankamumu bei kitomis ligomis. Kadangi beržų pumpurų užpilas vartojamas varyti šlapimui, sergant inkstų nepakankamumu jo vartoti negalima. Taip pat užpilas veikia tulžį varančiai, antimikrobiškai, atsikosėjimą skatinančiai. Užpilas gaminamas 10 g susmulkintos žaliavos užpilant 200 ml verdančio vandens ir 15 min kaitinant. Po to dar reikia palaikyti apie pusvalandį. Tada nukošiama ir dar pripilama iki 200 ml vandens. Geriama po 80 – 100 ml tris kartus dienoje.
Iš beržų lapų gaminamas užpilas varyti šlapimui ar skatinti prakaitavimui. Pavasarį rinktais lapais liaudies medicina rekomenduoja malšinti nervinio pobūdžio skausmus. Negalima beržų lapelių arbatos gerti ilgiau kaip porą mėnesių, nes ji išvalo iš organizmo druskas. Jei tokią arbatą ilgai gers liesas žmogus, gali sutrikti jo širdies veikla dėl kalio trūkumo.
Beržų sula tekinama balandžio mėnesį. Ji yra malonus, gaivinantis gėrimas. Suloje yra apie 0,5-2% sacharidų (gliukozė, fruktozė), vitaminų C, PP, kalcio, kalio, geležies druskų, organinių rūgščių ir daug kitų vertingų medžiagų. Šviežia beržų sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, ji padeda sergant inkstų akmenlige, reumatu, radikulitu, artritu ar podagra. Sula reguliuoja medžiagų apykaitą, bendrai stiprina ir valo organizmą, skatina audinių regeneraciją. Taip pat vartojama trūkstant vitaminų. Sula greitai genda, tad laikoma sandariai uždaryta šaltoje vietoje. Sula tinkama ir odos ar plaukų priežiūrai. Jei jos negalima vartoti šviežios, verdamas sirupas. Seniau sulą raugindavo - prileisdavo sulos pilną kubilą, įmesdavo riekę ruginės duonos ir užpildavo apie 5 cm storio avižų sluoksnį. Avižos sudygsta ir sudaro apsauginį sluoksnį, po kuriuo sula surūgsta, įgauna balzganą atspalvį ir saldžiarūgštį skonį. Rauginta sula yra labai gaivus, jėgas atstatantis, gerinantis virškinimą gėrimas. Joje esančios bakterijos ir grybeliai turi daug B grupės vitaminų.
berzo_grybas.jpgMokslo ir liaudies medicinoje gerai žinomas beržo grybas (įžulnusis skylinis, lot. Inonotus obliquus). Jis auga dažniausiai ant beržų kamieno. Grybas yra netaisyklingos apvalios formos, vidinė dalis tabako spalvos. Beržo grybe yra chromogenų, ląstelienos, lignino, steroidinių junginių, organinių rūgščių, laisvųjų fenolių, flavonoidų, geležies, silicio, aliuminio, kalcio, magnio, natrio, cinko, vario, mangano, kalio druskų ir kt. Beržo grybo vaistinė žaliava ruošiama rudenį ir pavasarį. Jis smulkinamas ir džiovinamas džiovyklose +50-60°C temperatūroje. Veikliosios grybo medžiagos stabdo uždegimus, mažina arterini ir veninį kraujo spaudimą, gliukozės kiekį kraujo plazmoje, pagerina ligonio savijautą. Iš beržo grybo ruošiamas užpilas gastritui, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opai gydyti. Suaugęs žmogus, gydantis piktybinius navikus, turi išgerti užpilo ne mažiau kaip tris stiklines per dieną.
Daržinė žliūgė (Stellaria media)
darzine_zliuge.JPGSmulki, 8 – 15 cm aukščio piktžolė. Stiebas visada labai išsikerojęs, šakotas, gali nusidriekti pažemiu iki pusės metro. Lapai platūs, kiaušiniški, nusmailėjusia viršūnėle. Žiedai smulkūs, kiek prasiskleidę, primena mažas žvaigždutes. Išilgai giliai įskelti balti vainiklapiai — visoms žliūgių rūšims būdingas požymis. Žydinčių augalėlių galima rasti vos ne ištisus metus, net po sniegu. Auga daržuose, laukų pasėliuose, pakelėse, panamėse, inspektuose ir šiltnamiuose. Geriau tarpsta drėgnesnėse ūksmėtose vietose. Turi savybę stiebų audiniuose kaupti vandenį.
Nors daugelio laikoma piktžole, žliūgė turi daug vitaminų E ir C, karotino, kalio ir chloro druskų, saponinų. Žalią ją galima naudoti salotoms, virtą – sriubų ir tyrių gamybai. Žliūgės sultys naudojamos nuo vidinio kraujoplūdžio, hemorojaus, avitaminozių, sergant diabetine katarakta. Maistui tinka visas augalas. Geriausia rinkti jaunas, dar nepražydusias žliūges.
Blindė (Salix caprea)
blinde.jpgBlindė – daugiametis krūmas ar medis. Žievė pilkai žalia, lygi, apatinėje liemens dalyje suaižėjusi. Pumpurus dengia tik vienas žvynelis. Lapai nusmailėję, 5-18 cm ilgio. Žydi balandžio mėnesį. Žiedai susitelkę į stačius, stambius žirginius, iš pradžių apaugę švelniais baltais plaukeliais, vėliau gelsvi, kvapūs. Blindės žiedus vadiname „kačiukais“. Blindė dažna miškuose, kirtimuose, jaunuolynuose, paupiuose, drėgnokose pievose. Kartais auginama prie sodybų.
Kenčiantieji nuo širdies ir kraujagyslių ligų turėtų vieną kartą per dieną išgerti stiklinę arbatos su „kačiukais“. Liaudies medicinoje dažniausiai naudojama blindės žievė, lupama pavasarį, kai lengvai atšoka nuo medienos. Džiovinama pavėsyje. Žaliava laikoma išdžiūvusia, kai lenkiama traškiai lūžta. Iš 1 kg šviežios žievės gaunama 550 g sausos. Tinka vartoti iki 4 metų.
Žievėje yra 16 - 21 proc. rauginių medžiagų, iki 4 proc. salicilo rūgšties, glikozido salicilo, cukraus, flavonoidų, mineralinių ir kt. medžiagų. Blindės žievės nuoviro vartojama sergant šlapimo takų uždegimu, reumatu, žarnų kataru su viduriavimu. Žievė įeina į prakaitą varančių arbatų sudėtį, jos ekstraktu skalaujama burna kraujuojant dantenoms ar sergant stomatitu.
Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago fanfara). Lietuviškai dar žinomas kaip baltapusnė, baltpusiai, močekėlės, močelapis, peršautė, šaltapusnė, šalpusniai.
salpusnis.jpgAnksti pavasarį išauga vienas arba keli nešakoti 10 – 25 cm aukščio stiebai, apaugę baltais pūkeliais. Stiebų viršūnėse paržysta pavieniai geltoni stiebai. Lapai siauri, rusvi, smailiomis viršūnėmis, bekočiai, augalui peržydėjus išauga dideli, ilgakočiai, apskritai širdiški, dantyti lapai. Žydi kovo – gegužės mėn. Auga apydrėgnėse, kalkingose, molingose dirvose, šlaituose, šaltiniuotose pakrantėse, grioviuose.
Vaistams dažniausiai naudojami lapai, jie pjaunami birželio mėnesį, žaliavai renkami tik sveiki. Džiovinami pavėsyje arba gerai vėdinamoje patalpoje. Lapuose yra iki 2,63 proc. karčiųjų glikozidų, sitosterino, galinės, obuolių, vyno, palmitino, stearino rūgščių, saponinų, karotinoidų, askorbo rūgšties, inulino ir dekstrino, rauginių ir mineralinių medžiagų. Švarūs ir žali lapai dedami ant patinusių vietų ir šunvočių. Jų užpilas lengvina atsikosėjimą, mažina uždegimą, skystina skreplius. Slenkant plaukams, rekomenduojama juos 3 kartus savaitėje skalauti koncentruotu didžiosios dilgėlės ir šalpusnio lapų nuoviru. Jauni šalpusnių lapai gali būti naudojami kaip špinatai ar kopūstai. Gegužės – birželio mėn. nuskinti lapai smulkiai sukapojami ir vartojami kartu su dilgėlėmis, balandomis ir kitais žalumynais. Iš didelių lapų gaminami balandėliai.
Žiedai renkami kai tik pradeda žydėti, kerpami žirklėmis prie pat pagrindo. Šalpusnio lapų ir žiedų užpilu ar nuoviru (1 dalis žaliavos ir 10 dalių vandens) gydomi virškinamojo trakto ir šlapimo takų uždegmai. Augalo nepatartina vartoti sergantiems anemija.
Kiaulpienė (Taraxacum officinalis). Dar žinoma kaip diedukai, pievapienė, karpis, pūkys, snaudė, šašukas.
kiaulpiene.jpgDaugiametis žolinis augalas. Lapai lancetiški, dantyti. Žiedynkotis 5 – 30 cm aukščio, tuščiaviduris. Graižas didelis, geltonas. Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių. Sultys nėra nuodingos, bet turi kaučiuko, tad kai kur buvo naudotos kaip gumos žaliava. Lietuvoje tai labai paplitęs augalas. Auga pievose, pakrantėse, šlaituose, šviesiuose miškuose, šalikelėse, soduose, daržuose, laukuose. Yra vienas pirmųjų pavasarį paržystančių augalų. Ryškiai geltoni žiedai pasirodo jau balandį, daugiausia jų būna gegužę.
Naudojamos kiaulpienių šaknys, kartais – lapai. Šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį, kai augalas dar nežydi. Šaknyse yra inulino, kartumynų. Kiaulpienių vertėtų nepamiršti tiems, kurių organzime trūksta kalcio, natrio, jodo. Kiaulpienės preparatai pagreitina tulžies išsiskyrimą, suaktyvina kepenų ir kasos fermentų veiklą, didina tulžies gamybą kepenyse, gerina apetitą, juos galima vartoti ir nuo aterosklerozės. Iš šaknų galima spausti kiaulpienių sultis – išrovus jas reikia švariai nuplauti ir sumalti. Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, nudegimų.
Šaknys gali būti vartojamos maistui - troškinamos, kavos gamybai. Iškastos šaknys labai švariai nuplaunamos, prieš gaminant maistą nuo jų nulupama tamsi žievė, jos 3 min. apverdamos sūriame vandenyje. Jei gaminama kava, žievė nelupama, šaknys neverdamos – jos supjaustomos ir džiovinamos orkaitėje, skrudinamos keptuvėje ir malamos.
Kiaulpienių lapai – nepaprastai sveikas maistas, tad daugelyje kraštų (Prancūzijoje, Anglijoje, Amerikoje) vartojami tiek švieži, tiek virti. Kiaulpienės lapuose, lyginant su salotomis, 3 kartus daugiau baltymų, 4 – 5 kartus daugiau geležies ir kalcio, 11 kartų daugiau karotino, 4 – 5 kartus daugiau B grupės vitaminų, 3 kartus daugiau vitamino C. Iš kiaulpienių lapų gaminamos salotos. Prieš vartojant juos reikia pamirkyti sūriame vandenyje, kad nebūtų kartūs.
Renkant žalumynus pavasarį, reikia atkreipti dėmesį į jų išvaizdą: kuo skurdesnis augalas, tuo daugiau jis bus sukaupęs vertingų medžiagų. Be to, kartesni lapai auga saulėtose vietose – tad geriau juos rinkti iš ūksmingų vietų. Iš kiaulpienių žiedų gaminamas midus. Kiaulpienių negalima vartoti viduriuojantiems ir nelaikantiems šlapimo žmonėms.
Raktažolės (Primula veris). Dar žinomos kaip batučiai, dangaus raktai, Jurgio raktai, pirmažiedis, žmogučiai.
ranktazle.jpegRaktažolė – daugiametis neaukštas (15 – 30 cm) augalas. Lapai kotuoti, pailgai kiaušiniški, raukšlėti, dantytais kraštais. Žiedai geltoni, kvapūs. Auga sausose pievose, dirvonuose, retuose krūmuose, pamiškėse, miškuose, pakelėse. Žydi gegužės – birželio mėn. Lapai ir žiedai skinami žydėjimo metu, požeminės dalys kasamos rudenį. Lapuose yra 2 proc. saponinų, karotino, iki 2,5 proc. askorbino rūgšties, žieduose – iki 4,7 proc. askorbino rūgšties, saponinų, flavoninių junginių.
Pavasarį galima valgyti raktažoles (jose daug vitamino C ir karotino). Iš šių augalų galite pasigaminti puikias salotas.
Lapai ir žiedai džiovinami pavėsyje. Raktažolė dažnai vartojama kartu su ramunėmis ar medetkomis kvėpavimo takų ligoms gydyti.
Raktažolės lapai tinka maistui. anglai juos kaip prieskonį deda į omletą. Vidurio Europoje, Norvegijoje ir Švedijoje lapai valgomi kaip salotos, troškinami. Lapuose ypač daug vitamino C – 100 g yra 1000 mg.
Garšva (Aegopodium podagraria)
garsva.jpgTai daugiametis augalas, išaugantis iki 1,2 m aukščio. Žiedynas skėtis, vainiklapiai balti arba rusvi. Žydi gegužės – rugsėjo mėn. Lapai renkami balandžio – gegužės mėn., kai būna šviesūs ir garbanoti. Juose yra baltymų, riebalų, askorbo rūgties, mineralinių ir kt. medžiagų. Jauni lapai ir stiebai vartojami maistui.
Nuo senų laikų garšva buvo vienas iš pagrindinių maistinių augalų mūsų klimato kraštuose. Šventasis Serafimas Sarovskis savo raštuose rašė, kad garšva sudaro apie 80% viso žalumynų raciono vienuolyne, ji yra pagrindinis vienuolių maistas. Tai vienas iš naudingiausių maistinių augalų, turintis daug vitamino C, mineralinių medžiagų, baltymų, taip pat eterinių aliejų. Paprastosios garšvos jauni lapai ir stiebai vartojami kaip špinatai ar kopūstai. Kadangi jų lapų skonis nelabai įprastas, patartina juos vartoti su dilgėlių ar balandų lapais. Iš garšvos galima gaminti sriubas, troškinius.
Balanda (Chenopodium album)
balanda.jpgVienmetė piktžolė, gimininga špinatams. Lapai stori, trapūs, labai maistingi. Sudygsta jau anksti pavasarį. Labai skani ir vertinga, nors labiau žinoma kaip „piktžolė“. Jaunų augalų visa antžeminė dalis tinkama maistui, senesnių skinami tik lapai. Joje daug baltymų, kalcio, fosforo, magnio, kalio, karotinoidų, C vitamino.
Balandą galima naudoti vietoj špinatų, įprastinių lapinių salotų. Lapus ir jaunus ūglius galima valgyti ir žalius ir virtus. Ruošti juos reikia tuoj pat, kol švieži, nes jie labai greit vysta. Nepajėgiant suvartoti visko iš karto, išverdama tyrelė ir sušaldoma, arba viskas sudžiovinama, taip pat galima kelias minutes augalus nuplikyti verdančiame sūriame vandenyje. Iš balandų galima paruošti daug patiekalų – sriubas, Troškinius, apkepą, lietinius... iš džiovintų maltų ir nusijotų sėklų gaminami miltai, kurie tinkami duonos kepimui.
.gif)
